padangis

padángis sm. (1) Pj, padangỹs (3^b) žr. 1 padangė: 1. S.Dauk, KBII76 Šarmotą dieną šarma y[ra] padangiaĩs Šts. Dūmai kyla į pat pãdangius Šts. Juodas debesėlis lėkė padangėliu, tai lėkė be sparnelių JD30. Šviesūs pilki debesėliai padangeliais plauko LTR(Šln). Klykis prieš lietų skrajo[ja] padangiaĩs, klykdamas kvekšt, kvekšt J. O paukštis padangio ... pigai juos iž tavę išrinkt ir išnaikint gali MP100. Pražudyčia visokį kūną, kuriampi yra dvasia gyvatos, iš padangio Ch1Moz6,17. ^ Dančius į pãdangius pakabinę, ir būsiam nevalgę Šts. 2. Išnaikinsiu visiškai pometką Amaleko iš padangio Ch2Moz17,14. Karalius teipag jų paduos rankon tavo, kad suniekintumei vardą jų iš padangio Ch5Moz7,24. 3. BzB307 Liežuvis padangyje prilipdavo BBJob29,10. 4. P bot. žiedo vainikėlio dalis (palatum).